2010-ųjų iššūkiai ir perspektyvos
Daugelis mūsų norėtų kuo greičiau peržengti 2009-ųjų slenkstį, o dar labiau — palikti tų metų vargus praeityje. Nėra gerai į naujuosius metus žvelgti pesimistiškai, kad ir kokios bebūtų liūdnos prognozės. Todėl aš kalbėsiu apie 2010-uosius — kaip iššūkių metus, o ne sunkmečio tęsinį.
2009-aisiais bedarbystei išaugus 2,5 karto, valdantieji, su premjeru priešakyje, pagaliau suvokė, kad tai gali sukelti socialinę katastrofą ir baigtis totaline emigracija (masinė vyksta jau dabar), todėl 2010-uosius pakrikštijo kovos su bedarbyste metais. Tai yra geras ženklas, nors ir gerokai pavėluotas — Seimo Darbo partijos frakcija apie tokios kovos būtinybę kalbėjo dar 2008 metų pabaigoje.
Bet pakalbėkime apie iššūkius kovoje su bedarbystę. Peršalus pakyla temperatūra — tai yra ligos pasekmė, bet ne priežastis. Temperatūrą galima numušti, bet ar nuo to pasveiksim? Lietuvos ekonomika taip pat serga, o bedarbystė — tos ligos pasekmė. Darbo partijos frakcija ne kartą sakė: „padėkime Lietuvos verslui, padarykime produkciją konkurencingą ir bedarbystė natūraliai sumažės“. Darbo partijos verslo skatinimo plane buvo numatyta, kad per 2010 ir 2011 galima sukurti bent 120 tūkst. naujų darbo vietų. Ar valdantieji supras šio reiškinio esmę? Ar mes susidorosime su šiuo iššūkiu?
Socialinėje srityje 2009-ieji buvo tikra revoliucija, tačiau jos rezultatai nedžiugina nei pensininkų, kurie prarado sunkiai uždirbtas pensijas, nei mamų, kurių lūkesčiai ramiai užauginti vaikelį buvo paprasčiausiai paneigti. 2010-aisiais dar turime viltį, kad opozicijos inicijuotas kreipimasis bus išgirstas ir Konstitucinis teismas sudėlios taškus šioje maišalynėje, kurią užverdant taip nuoširdžiai stengėsi seimūnais tapę šou verslo „rykliai“.
Iššūkiai laukia ir Lietuvos teisinės sistemos — gyventojus vargina sistemos neveiklumas ir „paranormalūs“ reiškiniai, kai nesiimama adekvačių teisinių priemonių prieš nusikaltėlius, o Lietuvos piliečiai nesulaukia teisingumo. Prezidentūra vis kelia kartelę teisėsaugos institucijoms, opozicija nuosekliai palaiko tuos sprendimus, tad belieka tikėtis, kad valdančiajai koalicijai pakaks ryžto imtis realių priemonių, o ne trypčioti vietoje.
Ateinantys metai yra ir vilties laikotarpis, kad pagaliau bus įteisinti tiesioginiai merų rinkimai. Nors ir sunkiai — valdantiesiems viduje nesutariant ir keistai lūkuriuojant, tačiau į priekį juda reikiamos įstatymų pataisos.
Opozicija kantriai laukia ir praėjusioje kadencijoje pradėtų darbų dėl individualaus konstitucinio skundo įteisinimo. Nors valdantieji, kurie nuolat verkšlena, kad opozicija jų nepalaiko, čia ir sulauktų solidžios paramos, tačiau patys nieko nedaro, todėl belieka tikėtis, kad susigėdę savo neveiklumo jie patys bus priversti susimąstyti.
O pabaigai noriu pasakyti, kad didžiausias iššūkis Lietuvos gyventojams ateinančiais metais — įtikinti valdančiuosius, kad realus verslo skatinimas yra ne valdžios malonė ar lengvata, o būtinybė valstybei, norinčiai deramai rūpintis savo gyventojais.
Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas
Vytautas Gapšys
